Temos Žymėti visasAtžymėti visus

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Vilniaus geto likvidavimo 75–ųjų metinių paminėjimo ceremonijoje Yad Vashem muziejaus Sinagogoje

Sukurta 2018.10.19 / Atnaujinta 2018.10.19 09:48
    Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Vilniaus geto likvidavimo 75–ųjų metinių paminėjimo ceremonijoje Yad Vashem muziejaus Sinagogoje

              Gerbiamieji susirinkusieji, gerbiamieji Yad Vašem centro vadovai,

              Per vizitą Lietuvoje, Kauno Santakos parke, Popiežius Pranciškus per „Viešpaties Angelo“ maldą kalbėjo: „Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas <...>“.

              Yad Vašem muziejus – tai viena iš tokių galimybių, labai svarbių galimybių, pažinti ir atpažinti.

               Nuoširdžiai dėkoju šio centro kūrėjams ir vadovybei už tai, kad čia saugoma atmintis apie tai, ko nevalia pamiršti – apie Holokaustą, nes Holokausto unikalumas yra nepaneigiamas. Tai yra ir bus reikalinga visada.

    Esu sujaudintas ir dėl to, kad muziejaus ekspozicijoje yra minima ir mano Tėvynė Lietuva, kurioje taip pat vyko nežmoniški nusikaltimai.

    Būdamas čia, Izraelyje, Jeruzalėje, Yad Vašeme ir susitikdamas su Jumis, bandau įsivaizduoti tą siaubą ir kančias, kurias teko išgyventi ir mūsų tautiečių – žydų – šeimoms ir artimiesiems.

    Prieš 23 metus su oficialiu vizitu Izraelyje viešėjęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas Knesete Lietuvos vardu atsiprašė už lietuvių dalyvavimą Holokauste. Ir aš tam visiškai pritariu.

    Prieš tris savaites Panerių memoriale minėjome 75-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines. Ten klausiau ir sakiau: kiek likimų sustojo čia – ir vieno būtų per daug.

    Prieš 19 metų senoje tėvo paliktoje knygoje radau laišką. Laišką, parašytą 1941 m. rugpjūčio  25 d. Samuelio Bėkino, tragiško likimo žmogaus. Jis rašo: Žydai atgaus savo valstybę, turės konsulus viso pasaulio valstybėse. Ir toliau rašo: „ Jei išliksiu per stebuklą gyvas, šituos paskutinius savo žodžius, paskelbsiu visam pasauliui. Bet jei man teks mirti kartu su savo broliais žydais, šitie mano paskutiniai žodžiai, vis tiek bus paskelbti“.

    Tai, kas įvyko Lietuvoje, yra ne tik žydų tautos, bet visos Lietuvos tragedija. Tai vienas baisiausių ir tamsiausių mūsų šalies istorijos puslapių, apie kuriuos man pasakojo tėvas ir vis dar pasakoja mama. Šiandien mes, lietuviai, visiškai suvokiame ir suprantame savo atsakomybę.

    Lietuvoje yra per 200-us Holokausto vietų – prie štetlų, miškuose ir paupiuose.  Tos vietos įamžinamos, žuvusiųjų vardus skaitome garsiai. Senosios Lietuvos žydų kapinės yra įtraukiamos į kultūros vertybių sąrašą ir saugomos. Buvę getai, sinagogos, škalos pažymimi atminimo simboliais, atskirai pagerbiami Lietuvai nusipelnę asmenys.

    Sovietmečiu naikinant senąsias žydų kapines, tūkstančiai paminklinių akmenų buvo naudoti kaip medžiaga įvairiose viešose statybose. Šiandien tai – tyrimų objektai ir po įvertinimo atrasti paminkliniai akmenys ras garbingas vietas atminimui.

    Šiomis temomis garsiai kalbame su jaunąja karta. Su Lietuvos žydų istorija bei Holokaustu vaikai yra supažindinami mokyklose, tolerancijos centruose, vykdomos mokymo programos.

    Gerbiamieji,

    Šiandien išgyvename atgailą už skriaudą. Stovėdamas čia, Sinagogoje, tikiu, kad Vilniuje Šiaurės Jeruzalė atgims per Didžiosios Sinagogos įpaminklinimą.

    Nors šiandien Šiaurės Jeruzalės liko tik Didžiosios Sinagogos griuvėsiai, tačiau pacituosiu Vilniaus geto kankinį dailininką Samuelį Baką, kuris gegužės mėnesį man sakė: „kartais griuvėsiai yra iškalbingesni už pastatus“.

    Kalbėkime,

    Ačiū.

     

    Nuotraukos autorė - Olga Posaškova

    Naujienlaiškio prenumerata