Temos Žymėti visasAtžymėti visus

Naujienos Spausdinti RSS

Ministrės Pirmininkės I.Šimonytės kalba

Sukurta 2021.06.10 / Atnaujinta 2021.06.10 16:53
    Ministrės Pirmininkės I.Šimonytės kalba

    Birželio 4-5 d. Lietuvos istorijos institutas, Užsienio reikalų ministerija bei Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kvietė diskutuoti apie sudėtingus istorijos bei atminties klausimus tarptautinėje konferencijoje „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“. Dalinamės Lietuvos Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės kalba.

    „Po karo, kuomet per stebuklą likau gyva, vienas iš didžiausių stimulų eiti pirmyn man buvo noras papasakoti pasauliui, kas iš tiesų įvyko. Tačiau niekas apie mano ir kitų žmonių siaubingas patirtis nenorėjo klausytis. Todėl kalbėti apie jas buvo visiškai beprasmiška“, – kartu su istoriku Aurimu Švedu rašytoje knygoje liudijo Holokaustą išgyvenusi profesorė Irena Veisaitė, kurios atminimui ir skirta ši konferencija.

    Irena Veisaitė buvo moteris, kuri visą save paskyrė demokratinės, atviros, tolerantiškos Lietuvos kūrimui. Lietuvos, kurioje dialogas triumfuotų prieš susipriešinimą, kurioje nebūtų pirmarūšių ir antrarūšių piliečių, kurioje niekam nebūtų leista monopolizuoti kalbėjimo tautos vardu, nes tauta, kurioje nelieka polilogo, karštų diskusijų, žengia veikiau autoritarizmo, kur daliai rekomenduojama tylėti, nekelti klausimų, netrikdyti viešosios erdvės rimties, o ne demokratijos keliu. Lietuvos, kuri puoselėdama savo tapatybę kartu smalsiai žvelgtų į aplinkinį pasaulį tam, kad iš jo perimtų tai, kas ten geriausia ir kuri ne tik kaprizingai reikalautų dėmesio ir savo interesų patenkinimo iš tarptautinės bendruomenės, tačiau prisimindama savo sunkią istoriją, paženklintą totalitarinių režimų prievartos, skubėtų ištiesti pagalbos ranka toms valstybėms ir visuomenėms, kurios šiandien yra kovos už laisvę, žmogaus teises fronte. Profesorė visad primindavo, kad joje puikiai dera trys tapatybės – žydiškoji, lietuviškoji ir europietiškoji. Tai trys dėmenys, kurie ne paneigia, o papildo vienas kitą. Tai ypač aktualu šiandien, kai skirtingose šalyse iškylantys nacionalpopulistiniai judėjimai siekia įpiršti mitologiją apgultos tvirtovės, kurios gynybines sienas, saugančias nuo visų tariamų užsienio ir vidaus priešų, privalu stiprinti. Tai ypač aktualu, kai antisemitizmas dar ir šiandien valstybėje, kuri Holokausto metais neteko didžiosios dalies savo žydų bendruomenės, vis apsireiškia prisidengdamas naujomis kaukėmis. Irenos Veisaitės pavyzdys rodo, kad kiekvieno mūsų asmeninė, ne tik valdžios institucijų, atsakomybė kviečia drąsiai stoti į akistatą su šiais iššūkiais siekiant juos įveikti ne neapykanta savo oponentui, o empatija, įsiklausymu, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms.

    Pradžioje cituoti profesorės žodžiai atkreipia mūsų visų dėmesį į svarbų dalyką – žmonės, savo kailiu patyrę totalitarinių sistemų – komunizmo, nacizmo – persekiojimą, sulaukė dar vieno smūgio ilgą laiką, kol tęsėsi okupacija, negalėdami papasakoti istorinės tiesos apie tai, ką jiems teko patirti. Tai giliai traumuojanti patirtis, todėl šiandien ypatingai svarbu profesionaliai tirti tą sudėtingą praeitį, kuri iš vis dar skausmą keliančios traumos virs istorija tik tada, kai nebeliks kažko, kas selektyviai nutylėta, apeita, kai nebebus tų, kurie neišklausyti ir į kurių balsą neatsižvelgta, kai istorikai galės ramiai dirbti savo darbą nesulaukdami aistringų priekaištų, kad ieško faktais, dokumentais pagrindžiamos tiesos.

    Man regis, visuomenės brandą galima išmatuoti ir pagal tai, ar iš istorikų ji tikisi tiesos, kuri gali būti nepatogi ir reikalauti kai ką permąstyti, persvarstyti, ar vis tik trokšta, kad jie kurtų vienokią ar kitokią kolektyvinę mitologiją, kurioje mūsų pusei tektų tik herojų, aukų ar blogiausiu atveju stebėtojų, bet, gink Dieve, tikrai ne budelių, kolaborantų vaidmuo. Istorija nėra panaši į seną sovietinį televizorių, rodantį tik „juodai-baltai“. Egzistuoja įvairiausi atspalviai, tačiau tam, kad juos įžvelgtume, turime atsikratyti totalitarinių režimų primestų istorijos interpretacinių schemų, kur konkretus žmogus savaime nebuvo jokia vertybė, o jo vertę apspręsdavo priklausymas vienam ar kitam kolektyviniam dariniui – klasei, tautai, rasei. Kartais nusikaltimas buvo vien priklausyti ne tai rasei ar klasei, o dažnai priklausymas „teisingai“ pusei leisdavo pateisinti net ir baisiausius nusikaltimus žmogiškumui. Ar šiandien nepastebime atvejų, kai vienas ar kitas veikėjas teisinamas tik dėl to, kad laikytinas savu? Ar nepastebime tų atvejų, kai kito kančia mažiau atjaučiama, o balsas neišklausomas tik dėl to, kad jis esą yra svetimas?

    Visuomenės brandą liudija ir tai, kaip gebame išklausyti ir priimti kitokias perspektyvas. Savaime suprantama, kad po ilgų gyvenimo mele metų, vos tik atgavę nepriklausomybę skubėjome patys kalbėti, tad liežuvis neretai veikė efektyviau nei ausis. Į kitus naratyvus neretai žvelgdavome nepatikliai, kartais net ir priešiškai baimindamiesi, kad jie užgoš mūsų balsą, kad galbūt net paneigs, užginčys tai, ką siekiame išsakyti. Šiandien jau tris dešimtmečius gyvename laisvėje ir esame pakankamai tvirti, kad į kiekvieną nepatogų klausimą, kiekvieną išsakytą abejonę, kiekvieną kitokią perspektyvą traktuotume kaip priešišką ir grėsmingą. Priešingai, pats Vilnius, kuriame šiandien prasideda ši konferencija, yra miestas, kuriame susitinka lietuviškasis, lenkiškasis, žydiškas, baltarusiškas pasakojimai. Išklausyti ir įsigilinti į juos nereiškia dėl visko sutarti. Veikiau tai reiškia gebėjimą ieškoti ne to, kas mus skiria, o to, kas jungia. O tvirčiausia jungtis gali būti vertybinė. Kitaip tariant, galime klausti ne tik to, ką pasakojame, tačiau to, kokiomis vertybėmis grįstas mūsų istorinis pasakojimas ir jo įsivertinimas, kokios klaidos ir ko mus moko, kokią istoriją šiandien laikome įkvepiančiu pavyzdžiu kurdami rytojų? Visi šie klausimai gali padėti nors ir kalbant skirtingomis lūpų kalbomis, rasti bendrą širdies kalbą.

    Pasakojant istoriją, neretai kyla įtampa tarp vadinamųjų didžiųjų naratyvų ir asmeninės atminties. Apie visuomenės brandą byloja tai, kaip elgiamės – ar trokštame nutildyti ir kuo giliau paslėpti tuos prie visumos nederančius balsus, ar turime drąsos ir nuolankumo tame pasakojime palikti vietos kitokiam balsui, kuris taip pat ieško tiesos. Apie tai liudijo talentinga poetė Matilda Olkinaitė, kuri laukdama savo aštuonioliktojo gimtadienio 1940-ųjų gegužį, užrašė šiuos žodžius: „Matau tave, o kenčiantis žmogau.“ Kiek daugiau nei po metų ją kartu su šeima nužudė su naciais kolaboravę baltaraiščiai. Tačiau Matildos žodžiai šiandien lieka mums kaip gairė.

    Sekant ja, nebebus toks baisus ir Kremlius bei jo hibridinė agresija, kurios vienas iš taikinių yra istorija. Kremliaus dezinformacija siekia kurstyti poliarizaciją visuomenėse, siekia sutraukyti visuomenės jungiamąjį audinį ir mažinti piliečių tarpusavio pasitikėjimą. Ši dezinformacija siekia diskredituoti valstybes tarptautinių partnerių akyse. Tačiau, svarbu pabrėžti, ta dezinformacija dažniausiai ir taikosi į klausimus, kurie neatsakyti, kurie apeinami, nutylimi ar priešingai – eskaluojami ieškant ne tiesos, o kuriant mitus. Tad istoriniai tyrimai ir jų kokybė, mūsų pačių atvirumas dialogui, peržengiančiam skirtis, yra ne tik apie praeitį, tačiau ir apie šiandienos iššūkius – socialinį solidarumą, visuomenės atsparumą ir pačios valstybės saugumą, kuriam užtikrinti nepakanka tik karinės technikos.

    1941-ųjų pragaištingumą liudija tai, kad vieniems su siaubu laukiant artėjančių nacių, kiti tuo tarpu vylėsi, kad prasidėjęs nacių ir sovietų konfliktas galbūt atvers Lietuvai galimybę atkurti tai, kas buvo be šūvio prarasta 1940-aisiais. Šiandieninis skubantis pasaulis, kuriame, kaip sakė vienas sociologas, pasitelkęs ištrauką iš „Alisos stebuklų šalyje“, turime vis greičiau bėgti tik tam, kad liktume vietoje, dažnai skatina mus skubėti ir savo vertinimuose užuot prieš tai pakankamai įsigilinus, pabandžius pažvelgti į pasaulį ne iš mūsų dienų, kai jau žinome, kuo viskas baigėsi, tačiau iš to meto žmogaus, įsprausto tarp kūjo ir priekalo, tarp vieno ir kito totalitarinio režimo perspektyvos. Taip istorija tampa šiandieninio žmogaus puikybės ir teisuoliškumo demonstravimo scena ir yra nuskurdinama iki etikečių klijavimo. Tikiu ir linkiu, kad ši puikius savo sričių specialistus subūrusi konferencija uždės svarbų akcentą ant mūsų visų bendros pareigos suprasti, įsigilinti užuot skubėjus su vertinimais.

    Pabaigai sugrįšiu prie Irenos Veisaitės, kuri palydėdama Matildos Olkinaitės knygą, į kurią buvo sudėti jos dienoraštis ir poezija, rašė: „Neįsivaizduoju, kaip galima buvo žmones įtikinti, kad reikia žudyti net vaikus. Juk iki tol visi gyveno taikingai. Mano senelis, prieš karą gyvenęs Babtuose, taip pat su visais sutarė, buvo mylimas ir gerbiamas kaimynų, iš jo niekad negirdėjau apie lietuvius jokio blogo žodžio. Kodėl jį reikėjo nužudyti? Nesuprantama. O juk šitas žiaurumas tuo metu išplito kaip visuotinis reiškinys visoje Europoje ir būtų neteisinga kaltinti vieną ar kitą tautą. Tauta niekada negali būti kalta, nes kiekvienoje tautoje yra įvairių žmonių, yra žudikų ir gelbėtojų. Ir baisu, kad tai vėl gal pasikartoti. Man labai neramu dėl šiuolaikinio pasaulio.“ Profesorės žodžiai liudija tai, kad istorijos žiauriausių epochų akivaizdoje esame bejėgiai atsakyti į kai kuriuos klausimus, kurie supurto patį mūsų tikėjimą žmogumi ir žmogiškumu. Vargu ar kada nors ieškodami atsakymų galėsime padėti tašką sakydami, kad tai, kas buvo nesuvokiama, šiandien jau perprasta. Tačiau tai neatpalaiduoja mūsų nuo pareigos ieškoti ir gilintis jaučiant atsakomybę tiems, kurie buvo, tiems, kurie yra šiandien, ir tiems, kurie dar tik ateis į šį pasaulį, kurį jiems perduosime kaip mūsų darbų formuotą palikimą. Juk jausti nerimą dėl šiandieninio pasaulio, kaip liudijo Irena Veisaitė, reiškia ir prisiimti už jį atsakomybę, kad žodžiai „niekada daugiau“ taptų ne kartą ar du metuose kartojama ritualine savastimi, o asmeniniu įsipareigojimu siekti pokyčio tiek, kiek šiandien leidžia mano jėgos.

    Naujienlaiškio prenumerata

    Captcha